Porcelianas. Pradžia

Niekada nemaniau, kad į rankas pateks porceliano masė. Pirmas įspūdis — keista. Keista, nes masė brangi, kelis, net keliolika kartų brangesnė už man įprastą molį. Keista, nes labai greitai džiūsta ir ima trupėti, todėl reikia dirbti su labai šlapai mase. Keista, nes tai porcelianas.

Tik dabar išsiaiškinau, kad porcelianas būna dviejų (kai kas išskiria trijų) rūšių:
kietasis, prieš glazūrą degamas 1000 °C temperatūroje, su glazūra — 1350-1450 °C;
minkštasis, prieš glazūrą degamas 1200-1300 °C temperatūroje; su glazūra 1050-1150°C; 
kaulų, prieš glazūrą degamas 1250-1300 °C temperatūroje, su glazūra — 1100-1150 °C.
Kaulų porcelianas (angl. Bone China) yra minkštojo porceliano atmaina, taip vadinamas dėl į masę įterptų fosfatų — degintų kaulų miltų. Kai kas jį laiko porceliano tobulumo viršūne ir China čia neturi to blogo prieskonio, kurį dažnai pajuntame vos išgirdę šį žodį. Tiesiog toks tobulas, kaip paslaptingas ir visą pasaulį pavergęs senovės Kinijos porcelianas.

Štai keli mano bandymai su porcelianu, glazūra ir stiklu: