Aš buvau iš tų laimingų vaikų, kurie braidė po balas, leido tirpstančio sniego upeliukus, kvepėjo kūrenamų bulvienojų dūmais, voliojosi žydinčių pienių jūroje.
Taip pat ryškiai prisimenu savo kulinarinius eksperimentus. Nepaprastai gera tešla bandelėms būdavo pavasarį, kai už kaimynų tvarto pradėdavo slūgti pavasarinis potvynis ir iškildavo pilko, glitaus molio kauburėliai. Iki jų prieiti sunku — reikia stebėti savo guminius batukus, kad vanduo nešliūkštelėtų per viršų. Palengva priklampoji, pasikabini tešlos, tos kur švelni, duobutėje, ilgai tarp delnų vartai, minkai, kol pradeda stingti ir jau galima nulipdyti bandelę-skarelę, suktinuką. Minkai tol, kol nuo šalčio nebejauti rankų ir pamėlę nagai rodos tuoj nušoks nuo pirštų. Bet bandelės jau paruoštos, sudėtos į krosnį, gilesnėje duobėje nusiplauni rankas, palaikai tarp kojų, nes į kumštelį pirštai nenori susilenkti ir sėdiesi ant krosnies šalia savo bandelių. O krosnis buvo labai tinkama sėdėti ir kepti bandeles — tai surūdijusi, todėl nuo pavasarinės saulutės įšylanti tuščia cisterna. Užpakalis ir alkūnės nusidažydavo sodria rūdžių spalva, bet palyginus su pilvu, nuteptu bandelių tešla, tai tik niekai. Retkarčiais bandeles puošdavau kremais — sutrintos spalvotos kreidos milteliais, tuomet jos atrodydavo nuostabiai. Jei naktį nelyja ir labai smarkiai nepašąla, kitą dieną bandelės būna iškepusios. Maskatuoji kojomis, kulnais muši į cisternos šoną, išgauni ritmą ir žiūri į garuojančias bandeles.
 |
| Iš vaikystės. Jam metų daugiau nei man |
